LR Prezidentei Dalaii Grybauskaitei
Darbo partijos pirmininkei Loretai Graužinienei
Darbo partijos Švietimo, mokslo, kultūros ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkei Liucijai Nijolei Kikutienei
Eiliniam Darbo partijos nariui
Kiekvienam Lietuvos valstybės piliečiui
VIEŠAS KREIPIMASIS
Ar Darbo partija, atsakinga už Lietuvos švietimą, „važiuoja buldozeriu“ per mokyklos bendruomenes, demokratiją ir savo rinkiminius pažadus?
Už poros savaičių mūsų valstybė švęs garbingą jubiliejų — Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Per tiek laiko žmogus gimsta, užauga, subręsta, dažnai sukuria šeimą ir jau turi savo vaikų. O kaip valstybė, jos politinės sistemos branda, visuomenės pilietiškumas ir atsakomybė? Dar anksčiau, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje stovėjo daugiau kaip milijonas Lietuvos piliečių – lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų ir kitų. Susikibę rankomis ir vieningu širdies ritmu visi nuoširdžiai tikėjo, kad išaušo nauja, geresnė, šviesesnė ir viltingesnė diena – mes patys tapome atsakingi už save, savo valstybę ir savo likimus.
Ir šiandien į kiekvienus rinkimus dalis piliečių eina su viltimi, kad politikų pažadai nėra „tik dūmas, neblaškomas vėjo“, kad pagaliau į valdžią ateis tie, kuriems rūpės ne tik asmeninė kišenė ar jų partinio „uab‘o“ interesai, kad pagaliau iš tiesų išauš Laisvės, Lygybės ir Brolybės diena, kada pirmoje vietoje bus kiekvieno piliečio ir visos valstybės interesai.
Lietuvos tėvų forumas aktyviai veikia Lietuvos švietimo srityje ir stengiasi bendradarbiauti su visomis politinėmis jėgomis, kurios yra atsakingos už Lietuvos švietimo politiką. Lygiai taip pat LTF visada stengiasi atstovauti tėvų, vaikų ir mokyklos bendruomenių poreikiams, nesvarbu, kokia politinė partija yra valdžioje ir kiek tai galimai kertasi su tos partijos politiniais interesais.
Švietimo ir mokslo ministeriją šiandien valdo Darbo partijos paskirtas ministras Dainius Pavalkis. Būtent „valdo“, o ne vadovauja. Nes tikras, politiškai brandus ir atsakingas lyderis niekada negalėtų elgtis taip arogantiškai, politiškai angažuotai ir autokratiškai. Aukščiausias švietimo sistemos „dirigentas“ — Seimo Švietimo komitetas, valdančiųjų taip pat patikėtas Darbo partijos atstovei Audronei Pitrėnienei. Taigi šiandieninis švietimas yra visiškoje Darbo partijos valdžioje.
Tai kas gi vyksta mūsų valstybės švietimo srityje? Pabandėme į tai pažiūrėti kaip eiliniai rinkėjai. Paanalizavome Darbo partijos rinkimų programą, partijos iškeltus tikslus ir tai, kas šiandien vyksta realiame gyvenime. Štai kelios esminės Darbo partijos švietimo ir demokratijos srities rinkimų programos ir tikslų tezės:
– pasieksime, kad visos valdžios institucijos dirbtų visuomenės interesams realiai, o ne deklaratyviai;
– sukursime lanksčią ir atvirą, kiekvienam prieinamą švietimo sistemą, kuri atitiktų atviros pilietinės visuomenės asmens ir šalies ūkio poreikius;
– tvarkysimės šalies viduje taip, kad kiekvienam gyventojui grįžtų pasitikėjimas valdžia, jos priimamais sprendimais;
– valstybės ir savivaldybių įstaigų darbas taps viešas ir skaidrus, o į piliečių nuomonę bus ne tik įsiklausoma, bet ir reaguojama;
– nustatysime, kad teisės aktai būtų priimami atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir nuomonę, o rengiamų naujų ir jau galiojančių teisės aktų poveikį visuomenei vertintų ekspertai, mokslo įstaigos, taip pat suinteresuotos verslo ir savivaldos institucijos;
– ne tik užtikrinsime visuomenės informavimą apie priimamus įstatymus ar sprendimus, bet ir įtrauksime ją į teisės aktų rengimą;
– įstatymu nustatysime partijų ir kitų organizacijų atsakomybę už savo deleguotą kandidatą į Lietuvos Respublikos Seimą;
– parengsime ir priimsime Seimo nario veiklos kodeksą, numatantį atsakomybę už darbo veiklos principų ir etikos pažeidimus, net iki apkaltos proceso;
– valstybinių įstaigų vadovai privalės reguliariai informuoti visuomenę apie įstaigos veiklą;
– sieksime plataus piliečių dalyvavimo tvarkant visuomenės reikalus;
– analizuosime kylančias problemas ir jas spręsime atsižvelgdami į piliečių nuomonę;
– valstybės tarnautojais skirsime asmenis, atitinkančius kvalifikacinius reikalavimus, turinčius reikiamos darbo patirties, kompetencijos bei tam būtinų moralinių savybių;
– aktyvinsime nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių judėjimą, palaikysime jų iniciatyvas, skatinsime aktyvų dalyvavimą priimant įvairius sprendimus;
– gerinsime teisėkūros kokybę, įtrauksime piliečius į teisėkūros procesą;
– sieksime, kad valstybės institucijos tarnautų žmonėms;
– pakeisime Referendumo ir piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įstatymus taip, kad piliečiai galėtų realiai pasinaudoti šiomis konstitucinėmis teisėmis;
– įteisinsime, kad, rengiant įstatymus ir kitus teisės aktų projektus, būtų palaikomas aktyvus dialogas su visuomene;
– įstatymuose numatysime antikorupcines priemones korupcijos pasekmėms ir jas sukuriančių priežasčių šalinimui, pakirsime korupcijos šaknis.
Norime tiesiai šviesiai paklausti partijos pirmininkės, partijos Švietimo reikalų komiteto pirmininkės, paprasto partijos nario ir kiekvieno Lietuvos piliečio: kuris, bent vienas, iš šių rinkiminių pažadų yra, buvo ar bent buvo bandytas įgyvendinti, o ypač švietimo srityje? Ar Darbo partijos paskirto švietimo ministro autokratiški LR įstatymams ir Konstitucijai prieštaraujantys įsakymai padėjo kiekvienam gyventojui grąžinti pasitikėjimą valdžia ir užtikrino visuomenės informavimą apie priimamus įstatymus ar sprendimus bei ir įtraukė ją į teisės aktų rengimą ? Savo žodį turėjo tarti net Konstitucinis Teismas, kad parodytų ministrui jo turimą „reikiamą“ darbo patirtį ir kompetenciją, ministeriškų galių ir „demokratiškų“ sprendimų ribas. Ar nuolatiniai ministro vieši įžeidinėjimai ir demonstratyviai rodoma nepagarba pedagogų profesinėm sąjungoms, tėvų, moksleivių ir studentų organizacijoms ir bet kam, turinčiam kitokią nei ministro nuomonę, sukuria lanksčią ir atvirą, kiekvienam prieinamą švietimo sistemą, o valstybės institucija tarnauja žmonėms? Ar Švietimo ministerijos nesugebėjimas per pusę metų atsakyti į oficialiai siunčiamus visuomeninių organizacijų raštus ir užklausimus aktyvina nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių judėjimą, palaiko jų iniciatyvas, skatina aktyvų dalyvavimą priimant įvairius sprendimus, o piliečiai gali realiai pasinaudoti įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinėmis teisėmis? Ar švietimo ministro viešas bendruomenių apkaltinimas „slaptais interesais“ parodo jo kompetenciją, o valstybės įstaigų darbas tapo viešas ir skaidrus, o į piliečių nuomonę buvo ne tik įsiklausoma, bet ir reaguojama? Ar vienvaldiškas ministro sprendimas dėl matematikos egzamino neįrodė, kad teisės aktai priimami atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir nuomonę, o rengiamų naujų ir jau galiojančių teisės aktų poveikį visuomenei vertina ekspertai, mokslo įstaigos ir suinteresuotos institucijos ir buvo palaikomas aktyvus dialogas su visuomene? Ar visuomeninių organizacijų, tarp kurių tikrai yra patyrusių ir išmanančių švietimo sritis ekspertų, dirbusių kelių ankstesnių ministrų suformuotose darbo grupėse, neįtraukimas į dabartinio ministro vadovaujamos ŠMM organizuojamas darbo grupes užtikrina visuomenės informavimą apie priimamus įstatymus ar sprendimus ir įtraukia ją į teisės aktų rengimą, o valdžios institucija dirba visuomenės interesams realiai, o ne deklaratyviai? Ar švietimo ministro „buldozerio principu“ stumiami“ (pažeidžiant visus įmanomus demokratinės visuomenės teisėkūros įstatymus ir socialinio dialogo principus) mokyklų vadovų skyrimo tvarkos pakeitimai tikrai įrodo, kad rengiant įstatymus ir kitus teisės aktų projektus būtų palaikomas aktyvus dialogas su visuomene, numato antikorupcines priemones korupcijos pasekmėms ir jas sukuriančių priežasčių šalinimui, pakerta korupcijos šaknis (kai pats ministras „stumia“ tokią tvarką, kuri eliminuoja visuomeninę kontrolę ir suteikia jo valdomai institucijai papildomas sprendimo be atsakomybės galias)? Ar tikrai švietimo ministras ir jį delegavusi Darbo partija prisiima įstatymų nustatytą partijų ir kitų organizacijų atsakomybę už savo deleguotą kandidatą? Ir daug daug kartų „ar“…
Nors Lietuvoje yra nemažai moksleivių — tarptautinių olimpiadų prizininkų ir nugalėtojų, bendrai visuminis valstybės švietimo lygis smunka, išsilavinimo kokybė prastėja, atliekamuose europiniuose ir kituose tarptautiniuose švietimo pasiekimų tyrimuose Lietuva užtikrintai velkasi uodegoje. Mokytojai nusivylę niekaip nesibaigiančiomis švietimo reformomis, pertvarkomis, mažėjančiu profesijos prestižu ir darbo užmokečiu, tėvai nepasitiki švietimo funkcionieriais, nepatenkinti esama švietimo kokybe, pedagogų profesinių sąjungų reiklavimai ignoruojami, ministerija nesugeba rasti bendrų sąlyčio taškų ir pradėti vaisingų diskusijų, o ne aklai konfrontuoti, vis mažiau moksleivių po mokyklos renkasi studijas gimtojoje šalyje, visose moksleivių apklausose vyrauja atsakymai, kad mokytis neįdomu, nuobodu, nėra prasmės, memato šviesios ateities.
Klausiame kiekvieno Darbo partijos nario, kiekvieno Lietuvos piliečio: ar esamas švietimo ir mokslo ministras tikrai atstovauja ir įgyvendina Darbo partijos rinkimų programą ir tikslus? Ar politiškai angažuotas, arogantiškas, su aiškiom kompetencijos spragom švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis atstovauja ir įgyvendina savo asmeninę (ar kažkieno kito) „programą“, vedančią „putiniškos demokratijos“ link, siekiančią visiškai sužlugdyti Lietuvos švietimo sistemą ir stabdyti visos valstybės pažangą ir vystymąsi?
Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas
