Lietuvos tėvų forumas

Prieš 1 dieną

"Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių... Juose pasiklysti man būtų baugu,

Tačiau su tavim aš keliaučiau visur

Mus žmonės pamatę sakytų:

„Iš kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?“

O aš atsakyčiau:

„Tėvelio ranka Bet kokį begėdį sutramdytų. Va!

Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus,

Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!“

Foto Pexels.com ... DaugiauSlėpti

Lietuvos tėvų forumas

Prieš 3 dienas

Šis tekstas gali būti suprastas kaip satyrinė istorija. Arba... pratęskite kaip jums atrodo.
Pas Valdininkų Valdininką atskuba panikos priepuolio ištiktas valdininkas A.
- Pone, mes daugiau nebekontroliuojame situacijos.
- Kas nutiko?
- Su mūsų šalies piliečiais kažkas ne taip.
- Ir kas gi?
- Jie pradėjo šypsotis.
- Gal jie išprotėjo iš nevilties?
- Kad ne. Jie tiesiog atranda džiaugsmą savo viduje.
- O kaip žiniasklaida? Juk pasirūpinote, kad ten būtų vien blogos naujienos, taip?
- Žinoma!
- Ir žmonės vis tiek geros nuotaikos?
- Ir jaučiasi vis geriau...
- O ar bauginote karu ir naujais virusais?
- Kalbam apie tai, kaip tik išmanom.
- O kainos?
- Didinam nuolat.
- O algos?
- Minimalios.
- Ir žmonės vis tiek šypsosi?
- Įsivaizduokite, taip!
- Neįtikėtina!
- Maža to, jie pradeda nenuspėjamai elgtis.
- Kaip?
- Jie pradeda vienas kitam padėti...
- Ką?! Negi daugiau vienas kitam nejaučia neapykantos? O kaip pavydas?
- Jie nustojo ir pavydėt.
- Ar išleidote į prekybą naujausias technologijas?
- Taip, bet jomis niekas nesidomi. Žmonės nustojo imti paskolas.
Pauzė...
- Gal dar algas sumažinti?
- Seniau tai veikdavo, bet dabar...
- O gal į karą išsiųsti?..
- Kad jiems tai nerūpi. Jie daugiau neįžvelgia kituose žmonėse priešų.
Duris pravėrė susikrimtęs valdininkas B.
- Pone, mes prarandame žmones.
- Kas nutiko?
- Jie meta nemėgstamus darbus ir pradeda kurti. Jie tampa savarankiški ir daugiau nieko iš mūsų nesitiki.
- Negi jie daugiau nekaltina dėl savo nepriteklių valdžios?
- Ne, jie apie ją visai negalvoja.
Tuo tarpu įsiveržia valdininkas C.
- Turime problemų, pone.
- Lyg jų dar būtų maža! Pasakok.
- Žmonės pradėjo sveikai gyventi.
- Oho! Ir ką gi jie daro?
- Jie leidžia laiką ne prekybos centruose, o gamtoje, sportuoja, pradėjo sveikai maitintis.
- Negi dar liko sveiko maisto?
- Jie pradėjo auginti savo maistą.
- Tada pradėkite labiau reklamuoti cigaretes.
- Kad niekas jau neberūko.
- Kodėl?
- Tai lyg ir išėjo iš mados...
- O kaip alkoholis?
- Jo irgi niekas nevartoja. Dabar „ant bangos“ vanduo.
- Taigi taigi... Tai kaip mes juos dabar valdysime?!
- Keblus reikalas, pone. Nėra už ko užsikabinti. Jie nenori būti pranašesni vieni už kitus, nepavydi, atsisakė žalingų įpročių, netiki blogomis naujienomis. Įsivaizduokite, jie netgi mums nejaučia neapykantos! Tai siaubinga! Tokiomis sąlygomis neįmanoma dirbti!

Foto Pexels.com ... DaugiauSlėpti

Lietuvos tėvų forumas

Prieš 1 savaitę

"Savo ugdymo procese bandau atrasti būdų kaip perteikti vaikams visų dalykų sąsajas, jų panaudojimą kasdieniniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad atsiranda vadovėlių autorių, bandančių suskaldytus dalykus sujungti į vientisą sistemą. Tiesiog integralaus pasaulio veikimo suvokimas šiandien tampa ,,must” dalyku. Nenoriu, kad vaikai ,,sklęstu” nepažįstamoje ir nevaldomoje erdvėje, nesuvokdami kas dedasi. Tai varo į neviltį, depresiją, beprasmybę. Noriu, kad bent jau sugebėtų susiorientuoti link kur juos ,,vaiko” gamta.

Aukšti siekiai. Žinau. Bet nepasinaudoti tokia galimybe būtų nedovanotina klaida.

Taigi, neužsidarau savęs namuose su vaikais nelaiminga, o priešingai – išsilaisvinu save iš dirbtinai suformuotų šablonų ir leidžiu sau būti moterimi, apie kurią dar mokysimės mokyklos vadovėliuose. Kas žino, gal greta išnykusių dinozaurų ."UGDYMAS ŠEIMOJE NĖRA MOKYKLA NAMUOSE
Prieš kelias dienas su vaikais atvykome į mokyklą metų žinių patikrinimui. Rūbinėje dirbančios moterys nesivargino palaukti kol paeisime toliau, neiškentusios ėmė tarpusavyje kalbėtis kokia aš nelaiminga moteris, nusprendusi uždaryti save namuose su vaikais ir dar juos mokyti.

Nepykau ant jų. Juk žmogus nebuvęs Paryžiuje, gali tik fantazuoti kokia ten nuotaika tvyro. O tas, kas ten gyvena – alsuoja Paryžiumi.

Ugdymas šeimoje dar turi atrasti savo paveikslą Lietuvoje. O kol šeimos jį tyliai ir kantriai kuria, didžioji visuomenės dalis renkasi jai suvokiamis vaizdinius. Kažkam tai atrodo nuotolinis mokymasis, kažkam tai mokykla namuose, kažkam tai beprotybė ir pati didžiausia nesąmonė.

O mums tai nepakrtojama gyvenimo dovana. Matyti kaip gimsta vaikų pasauliai, skirtingi ir įdomūs, kaip keičiuosi pati ir mano požiūris. Turėti galimybę būti šalia savo vaikų ir aptarnauti jų tobulėjimą. Domėtis žmogumi, jo psichologija, sąveika su kitais žmonėmis bei sąveika su gamta.

Ugdymas šeimoje leidžia įsigilinti į dalykus tiek, kiek reikia, jog suvoktum juos ir protu, ir širdimi. Vis sieki geresnės gyvenimo kokybės, prasmės. Kuri saugias aplinkas ne tik savo vaikams, bet ir jų draugams. Tai aktyvus gyvenimas, suteikiantis pilnatvės jausmą ir apsaugantis nuo per didelio susirūpinimo tik savimi. Man tai kažkas kilnaus ir didingo. Tai investicija ne tik į mano, vaikų ar anūkų gyvenimą. Po galais, tai juk bandymas padaryti teigiamus pokyčius ateities kartoms!

Ugdymą matau kaip ilgalaikį procesą, kuriame palaipsniui vaikas įgauna žinių ir įgūdžių. Labai pikta klausyti komentarus mokytojų, mokyklų steigėjų ar kitų ,,specialistų”, kurie vos praėjus trims metams nuo ugdymo šeimoje įstatymo priėmimo mūsų šalyje jau viešai vertina vaikus, ugdomus šeimoje, kaip nesėkmingus. O jų tėvus – nekompetetingus.

Aš manau, kad akademinius rezultatus galima bus vertinti tik tada, kai ugdymo šeimoje mokymosi formą taikančios šeimos keliaus laikyti valstybinių egzaminų, rinksis aukštąsias mokyklas ir pan. Beje, maža, bet vertingiausia smulkmena ta, kad tėvai ugdo vaikus šeimoje ne tik ,,pažymiui”. Dauguma šeimų orientuotos į vaiko asmenybę, į jo pasaulėžiūros formavimą. Taigi, ugdymas tampa svarbi vaiko auklėjimo dalimi.

Štai kodėl pirmoje klasėje vertinti vaiką dar anksti. Smagu, kai sekasi. Bet argi nėra gerai ir mokėti tvarkytis su klaidomis? Noriu, kad vaikas žinotų, kad mokymasis yra ilgas bėgimas, o ne sprintas, kur ,,iškaliau” tam kartui ir užverčiau tą puslapį. Juk mokytis teks visą gyvenimą.

Savo ugdymo procese bandau atrasti būdų kaip perteikti vaikams visų dalykų sąsajas, jų panaudojimą kasdieniniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad atsiranda vadovėlių autorių, bandančių suskaldytus dalykus sujungti į vientisą sistemą. Tiesiog integralaus pasaulio veikimo suvokimas šiandien tampa ,,must” dalyku. Nenoriu, kad vaikai ,,sklęstu” nepažįstamoje ir nevaldomoje erdvėje, nesuvokdami kas dedasi. Tai varo į neviltį, depresiją, beprasmybę. Noriu, kad bent jau sugebėtų susiorientuoti link kur juos ,,vaiko” gamta.

Aukšti siekiai. Žinau. Bet nepasinaudoti tokia galimybe būtų nedovanotina klaida.

Taigi, neužsidarau savęs namuose su vaikais nelaiminga, o priešingai – išsilaisvinu save iš dirbtinai suformuotų šablonų ir leidžiu sau būti moterimi, apie kurią dar mokysimės mokyklos vadovėliuose. Kas žino, gal greta išnykusių dinozaurų .

Apie mūsų šeimos ugdymą šeimoje:
(Priešmokyklinis: ugdymasirauklejimas.lt/home/category/ugdymas-namuose/ugdymas-seimoje-priesmokyklinis/)

(Pirma klasė: ugdymasirauklejimas.lt/home/category/ugdymas-namuose/ugdymas-seimoje-pradinis/) ... DaugiauSlėpti