Lietuvos tėvų forumas

Prieš 3 savaites

Stebuklai yra paprasti dalykai, pamatyti su meile.
***
Šv. Kalėdų stebuklo visiems esamiems ir būsimiems tėvams!
***

TĖVAS ATSIPRAŠO
Iš knygos "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”

Paklausyk, sūnau: sakau tau visa tai, kai tu miegi, pasidėjęs savo mažą plaštakėlę po skruostu, o šviesios garbanėlės prilipusios prie drėgnos kaktytės. Aš prasmukau į tavo kambarį vienas. Prieš minutę aš bibliotekoje skaičiau laikraščius ir mane užplūdo atgailos banga. Aš atėjau pas tave vedinas kaltės jausmo.

Štai ką aš galvoju sūnau: aš pykau ant tavęs. Kai rengeisi eiti į mokyklą, išbariau tave, kad veidą tik perbraukei rankšluosčiu, kad nenusivalei batų. Piktai užrikau, kai kažką numetei ant grindų.

Per pusryčius ir gi prasikaltau. Išliejai gėrimą, per greitai kišai maistą, laikei alkūnes ant stalo, per storai tepei sviestą ant duonos. Kai nuėjai žaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu pasisukai, pamojavai man ir šūktelėjai “Viso gero, tėte”. o aš susiraukiau ir atsakiau “ Nesirūpink”.

Vakare vėl viskas prasidėjo iš naujo. Perėjęs kelią, pamačiau, kad tu žaidi rutuliukais klupėdamas ant kelių. Kojinės buvo prakiurusios. Aš pažeminau tave draugų akivaizdoje parsivarydamas namo. Kojinės brangiai kainuoja, ir jei pats jas pirktum, būtum rūpestingesnis. Ir tai pasakė tėvas.

Ar prisimeni, kaip aš vėliau skaičiau bibliotekoje, o tu įėjai nedrąsiai ir pažiūrėjai su nuoskauda? Kai žvilgtelėjau pro laikraščio viršų, nepatenkintas, kad man trukdai, tu stabtelėjai prie durų. Aš sumurmėjau: “Ko tu nori?”

Nieko nesakęs tu stryktelėjai prie manęs, apkabinai kaklą ir pabučiavai. Tavo mažos rankutės apkabino mane su tokia meile, žydinčia tavo širdelėje, kuri nevysta net neprižiūrima. Paskui pasišokinėdamas užlipai laiptais aukštyn.

O šiek tiek vėliau laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane apėmė didžiausia kankinanti baimė. Ką įprotis padarė su manimi? Įprotis kaltinti ir priekaištauti vien todėl, kad per daug noriu iš vaiko. Aš juk viską matuoju savo amžiaus matu.

Tavo charakteryje tiek daug gėrio ir nuoširdumo. Tavo maža širdelė tokia erdvi, kaip saulėlydis virš plačių kalvų. Tai matyti ir iš to veržlumo, su kuriuo tu pribėgai prie manęs ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Visa kita šiandien nesvarbu, sūnau. Aš atėjau prie tavo lovelės ir atsiklaupiau. Man gėda.

Tai menka atgaila. Žinau, kad nesuprastum viso to, jei pasakyčiau, kai nemiegosi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėtė. Draugausiu su tavim, kentėsiu, kai tu kentėsi, juoksiuosi, kai tu juoksies. Aš prikasiu liežuvį, jei kils noras pasakyti nepakančius žodžius. Aš kartosiu kaip ritualą: “Jis viso labo tik berniukas, mažas berniukas.”

Deja, laikiau tave bemaž suaugusiu. Bet dabar, matydamas pavargusį, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, suprantu, kad tu dar kūdikis. Dar vakar motina nešiojo tave ant rankų, o tavo galvelė ilsėjosi ant jos peties. Aš per daug, per daug iš tavęs norėjau. ... DaugiauSlėpti