RssFacebook

Mokykla be sienų nieko nebijo

Paskelbė - - 2015-04-14

Mokykla be sienų nieko nebijo

Jolanta Lipkevičienė
Didelė dalis tėvų jau seniai laukia, kada mokyklos taps be „sienų“, nes tėvams į mokyklas laisvai ateiti, dalyvauti, stebėti ugdymo procesą mažai kur leidžiama. Vos viena dvi atvirų durų dienos, du planiniai labai nuobodūs susirinkimai, viena kita šventė. Siūloma tėvams aklai patikėti savo vaikus mokyklai, darželiui, sakoma visi specialistai geri ir žino kas tinka jūsų vaikui.
Raginu tėvus susipažinti su Lietuvos tėvų forumu ( LTF) ir dalyvauti veikloje, kuri atstovauja vaikų ir tėvų interesams, gina jų teises visose institucijose, ragina tėvus siekti meistriškumo tėvystėje ir remiantis humanistine pedagogika inicijuoja pokyčius švietime. LTF savo veikla siekia tapti valstybės socialiniu partneriu, padedančiu įgyvendinti pažangią švietimo strategiją, pasisako už švietimo modelių įvairovę, kad tėvai galėtų savo vaikams parinkti jų šeimos vertybes ir įsitikinimus atitinkantį ugdymą.
LTF jau ketvirti metai projektinėse veiklose darbuojasi mokyklų bendruomenėse. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“ ir projektas privataus rėmėjo lėšomis „ Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos ,, Kur vaiko laimė ir sėkmė“ ir mokyklose vykdomas tėvams ir pedagogams su palydėjimo procesu saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Džiugina, kad kai kuriose mokyklose yra vykdomos gana pažangios fragmentinės iniciatyvos : atsisakoma konkurencinių žaidimų, tėvams laisvai leidžiama dalyvauti pamokose, įrengiamos tėvų klasės, tėvai praveda susirinkimus- pamokas, atviri mokinių pageidavimai sugula į svajonių knygas mokykloje, vaikams pamokos vyksta kintančiose aplinkose be skambučių ir kt.
„Mokykla be sienų“ tai toks ugdymo modelis, kuris susijęs su priešinimusi vienodumui ir standartizavimui. Pastebėjome, kas trukdo formuotis ,, Mokykloms be sienų“. Noras gyventi nuolatinėje komforto zonoje ir keliauti tik pramintais takais. Trukdo, plačiai išplitęs egocentrizmas, kai siekiama asmeninės sėkmės sumenkinant šalia esantį. Trukdo stigmatizuojanti klaidas pedagogika, pedagoginės galios demonstravimas, silpni emocinio raštingumo, dialogo kultūros pagrindai, užspaustas kūrybiškumas, atmestas dvasingumas. Užkietina procese dalyvaujančiųjų širdis mokymosi krūviai pučiant atmintį. Nuolatinis skubėjimas neleidžia pasidžiaugti sėkme. Jaučiamas bendravimo alkis. Santykiai užnuodyti konkurencine kova – kiekvienas trokšta tik asmeninių pergalių bet kokia kaina. Jaunuomenė negauna žinios , kad žmonių skirtumai, bendravimas – tai aukščiausios vertybės žemėje, kad kiekvienas esame svarbi visumos dalis, turinti vis kitus savo uždavinius ir misiją. Tokioje aplinkoje ir darbuotojams, ir jaunuomenei tampa sudėtinga užmegzti nuoširdžius, atvirus, tvarius ryšius ir kūrybiškai veikti.
Vis girdime masinėse informavimo priemonėse, kad smunka mokinių pažangumas, vaikų psichinės sveikatos rodikliai žemi. Anot amerikiečių autoriaus ir lektoriaus Alfie Kohn ( besidominčio ugdymu, auklėjimu, žmonių elgsena), jeigu mokiniai mokosi neveiksmingai, tai nulemia tradiciniai įsitikinimai ir tradicinė praktinė veikla, vyraujanti mokyklose. Vaikai nauji, pedagogika sena.
Jeigu šiandien, be tam tikro pasiruošimo, staiga mokykla taptų atvira tėvų ir specialistų žvilgsniui, manau atsirastų daug papildomų įtampų. Mokykla be sienų – tai mokymas ir mokymasis kitokioje aplinkoje ir kitokiu stiliumi.
Dar „Mokyklai be sienų“ veikti trukdytų ir mokinių tėvai, kuriems mažai kas pasiūlo persvarstyti požiūrį į ugdymą. Per susirinkimus pedagogai nekalba apie vaikų jausenas, patyrimus, bet aktyviai ragina tėvus rūpintis vaikų pažangumo rodikliais ir tuomet didžiausia įspūdį tėvams padaro mažareikšmiai dalykai, kuriuos įtvirtinti padeda nusistovėję tradiciniai ugdymo metodai– paklusnus sėdėjimas suoluose, pažymiai, rašybos testai, sunkūs vadovėliai, klasei taikoma griežta mokytojo kontrolė, šių tradicinių mokymo apraiškų nebuvimas verčia tėvus nuogąstauti. Tėvai netgi matydami, kad jų vaikai nenori eiti į mokyklą ir yra akivaizdžiai nelaimingi, geriau su tuo susitaiko, kaip su neišvengiamu gyvenimo reiškiniu, negu ieško perspektyvesnių ugdymo modelių. Užuot troškę, kad jaunoji karta gyventų geriau, tėvai, pedagogai dažnai kartoja ,,gyvenimas sunkus ir vargo pilnas, aš irgi mokykloje jaučiausi blogai, tegul ir mano vaikai tai patiria, bus tvirtesni žmonės“. Bet sulaužius vaikams psichinį, emocinį, dvasinį stuburą, kažin ar jis gebės atsitiesti ir susikurti pilnavertį gyvenimą?
Kai kurie suaugusieji remiasi vadinamąja „Listerino“ teorija, kilusia iš garsios reklamos kampanijos, kuria buvo siekiama parduoti šio prekės ženklo burnos skalavimo skystį: jeigu skonis šlykštus, vadinasi, priemonė yra veiksminga. Priešinga prielaida, aišku, būtų tokia: jeigu metodas yra patrauklus, jis greičiausiai yra neveiksmingas. Jeigu vaikas džiaugiasi mokykloje atliekama veikla, pavyzdžiui, žaismingai vykdydamas projektą, vaikas būna pasinėręs visa galva į patyrimus, tėvai ir dalis mokytojų, įsitempę budi: „Ar jis tikrai ko nors išmoks? Kodėl neskiriamos rimtos sunkios užduotys? Čia mokykla ar darželis? Kaip jis įstos į universitetą?“ Juk sunkiau tai nebūtinai reiškia geriau. Taip pažangiems mokytojams ir užgesinamos viltys kurti ,,Mokyklas be sienų“.
Kol tėvai, mokytojai nesulaužys pasenusių nuostatų, įsitikinimų ir neturės svarių argumentų ,,Mokyklos be sienų“ nuolat patirs spaudimą grįžti prie senųjų mokymo metodų – jų bus prašoma grąžinti pažymius, pagerinti sąlygas tam tikrų tėvų vaikams, vaikus versti lenktyniauti, įdiegti varžybomis grįstą programą, bausti mokinius, kaip nors nuskriaudusius kitus vaikus, skirti vieną ar kitą standartizuotą testą ( „tik tam, kad galima būtų pamatyti, kaip sekasi mokytis vaikams“). Ir didžioji dalis suaugusių bus patenkinti, kad vaikai bus mokomi prievartiniu būdu, žlugdant vaikų svajones, žingeidumo motyvaciją.
Tradiciškai ugdant mokinius tikimasi, kad mokinys turės prisitaikyti prie mokyklos taisyklių ir ugdymo turinio. Bet jei kiekvienas mokinys yra nepakartojamas, tuomet tiesiog nenašu jiems visiems taikyti vienodas politines nuostatas, taisykles, lūkesčius ar skirti tas pačias užduotis, be to, tai ir nepagarba vaikams. „Mokyklose be sienų“ ugdymo turinys turėtų būti pagrįstas ne vien mokymu, bet ir vaikų interesais. Todėl tokiose mokyklose vieno ketvirtosios klasės mokytojo parengtas ugdymo turinys niekada nebus toks pat kaip gretimame kabinete dirbančio pedagogo, o šiųmetė mokymo programa nebus tokia pati, kaip praėjusių metų programa, dėstyta ankstesniems mokiniams, nes prieš mokytojo akis kiti mokiniai ir kitas kontekstas. Pažangūs pedagogai supranta, kad neužtenka mokiniams pasiūlyti užduotis, kurias iš anksto parengė suaugusieji,– vaikai gali daug daugiau: padėti ne tik parengti mokomąjį kursą, bet ir suformuluoti laukiamus rezultatus arba standartus, apsvarstyti galimybes ir vertinti, kaip sekasi jiems patiems ir jų mokytojams, padėti rengti ugdymo turinį, formuluoti klausimus, ieškoti atsakymų (ir juos kurti). Įdomus mokymasis yra idėjų kūrimas, o ne pasyvus informacijos sugėrimas arba tik tam tikrų ribotų gebėjimų lavinimas. Lygiaverčiame santykyje dirbantys su mokiniais mokytojai drįsta iš viso atsisakyti namų darbų, jeigu jų mokiniai mano, kad popamokinių užduočių derėtų kuo skubiau atsikratyti. Jų mokiniai daugiau laiko skiria idėjoms apmąstyti negu faktams įsiminti, jie labiau mėgsta savo veiklą ir kur kas geriau ją atlieka.

Nėra naujausių mokslinių tyrimų duomenų, patvirtinančių standartizuotų testų, namų darbų, įprastų mokomųjų dalykų (pagrįstų atlygiu arba nemaloniais padariniais), konkurencijos ir kitokios tradicinės veiklos vertę.
Keliuose naujuose tyrimuose patvirtinta, kad tradicinis akademinis mokymas duoda visiškai prastų rezultatų, kai taikomas 7-16 metų vaikams. Panašu, kad tradicinė pedagoginė veikla, kaip antai atskiruose lapuose pateiktų užduočių atlikimas ir skaitymas iš vadovėlio, neturi naudingo poveikio.
Vieno tyrimo metu, penkerius metus buvo stebimi beveik 11000 nuo aštuonerių iki šešiolikos metų vaikai. Buvo nustatyta, kad mokiniai, kurie mokėsi lygiaverčiame santykyje su pedagogu, buvo mažiau linkę sukčiauti negu besimokantieji įprastose ugdymo įstaigose. Tai reiškia, kad mokytojai turi būti pasiryžę atsisakyti diktatoriškos kontrolės ir leisti mokiniams imtis vis daugiau atsakomybės. Tai pajėgūs padaryti tik atitinkamai brandūs pedagogai, kurie išsiugdę aukštus dialogo kultūros, bendradarbiavimo meno, emocinio raštingumo gebėjimus.

,,Mokykloje be sienų“ nerengiami susirinkimai, per kuriuos apdovanojami, liaupsinami geriausiai besimokantieji, nes žinoma, kad šie dalykai aiškiai griauna bendruomeninius ryšius. Pasirenkamos veiklos ir aptarimų formos orientuotos į rezultatą „laimėkime visi“.
Mokykla be sienų nieko nebijo, atvira sąveikauti su išore, kasdieną kuria taikume. Tai erdvė pripildyta pedagoginės meilės ir išmintingo reiklumo, besiremianti bendradarbiavimo pedagogika- lygiateisiškumu.
Šioje mokykloje mokymasis- labai svarbi, bet ne vienintelė vaiko dvasinio gyvenimo sfera. Gerbiamas, pastebimas kiekvieno vaiko pašaukimas ir sudaromos sąlygos jam išsireikšti. Pakylama iki vaiko dvasinio pasaulio, o ne vaikas nuleidžiamas iki ,,cementu” tapusių reikalavimų, programų.
Lietuvos tėvų forumas savo veiklomis kuria ,,Mokyklą be sienų”

 

Šaltinis: http://www.sokvadoveliai.lt/lt/metodine-pagalba/e-laikrastis-soktonas/

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *