Lietuvos tėvų forumas jau ne pirmą dešimtmetį domisi ir aktyviai dalyvauja vaiko teisių klausimuose. Mus labai neramina paskutiniu metu kaip iš gausybės rago pasipylę įvykiai ir žiniasklaidoje vis pasirodanti informaciją apie vos ne masiniais tapusius vaikų atėmimus iš šeimų. Labai liūdna, kad nueita kraštutinumų keliu – gavus net ir anoniminį, galimai visiškai nepagrįstą, skundą apie tariamą tėvų „smurtą“ prieš vaikus – tėvai tąsomi lyg kokie pavojingi nusikaltėliai, vaikai išplėšiami iš šeimos aplinkos, mėtomi po globėjus, patiria realias psichologines ir net fizines gyvenimo traumas. Paaiškėjus, kad „kompetetingos“ vaiko teisių tarnybos galimai apsiriko ar viršijo savo kompetencijos ir protingų įgaliojimų ribas – vaikai tiesiog gražinami atgal į šeimą, lyg niekur nieko.
Mes nepamiršome garsiosios Šilalės tragedijos, kai visiškai nepagrįstai, pagal melagingą skundą, iš mamos atėmus mažametę dukrą, mama neiškentusi tokios vaiko teisių tarnybos savivalės ir ją užgriuvusios širdgėlos nusižudė, tačiau nebuvo rasta nei vieno atsakingo nei policijoje, nei vaiko teisių tarnyboje, nei SADM, nei Vyriausybėje, nei Seime… Paskutinis Kauno atvejis, dėl taip vadinamo mamos „smurto“ ir žiaurūs, grubūs ir neadekvatūs tarnybų veiksmai prieš vaikų tėtį bei viešas melas apie mamos girtumą. Mus pasiekia signalai, kad mamai gresia baudžiamoji atsakomybė vien už tai, kad siekdama mažamečio ir nesuvokiančio pavojingos situacijos gatvėje vaiko saugumo, mama gal per griežtai griebė vaiką. Mes be jokios abejonės pasisakome už nesmurtinį ir atsakingą bendravimą šeimoje, reikalui esant – paramą bei pagalbą šeimai pagal vaiko ir šeimos poreikius, taip pat už būtinas vaikų ne tik teises, bet ir pareigas bei atsakomybę, kad yra būtina sąmoningos, atsakingos ir brandžios asmenybės susiformavimui. Mes gyvename laisvoje šalyje ir tėvų teisė auginti savo vaikus yra viena iš esminių teisių. Todėl ypatingai svarbu, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos ar mamos būtų taikoma tik kaip pati kraštutinė ir neišvengiama priemonė (kilus realiai, o ne tariamai ar įsivaizduojamai grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei). Bet net ir tokiu atveju yra būtinas pagalbos teikimas, kad vaikas kuo greičiau grįžtų į savo šeimą, kai tik tai yra įmanoma. Esame pasibaisėję atimamų vaikų skaičiumi priėmus naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Juk paviešinta konkrečios kauniečių šeimos istorija nėra vienetinė, tai tarsi akivaizdus lakmuso popierėlis, parodantis kad gražiais norais ir šūkiais „Lietuva be vaikų namų ir be smurto“ grįsta reforma išsigimsta į gyvenimo realybės pragarą.
Tokie atsakingų valstybės tarnybų ir jų tarnautojų bei pareigūnų nekompetentingi, nekoordinuoti ir visiškai neatsakingi veiksmai, lyg tai siekiant geriausio sprendimo vaikui – kelia pagrįstą nepasitikėjimą ir abejones, kad pasirinktas būdas ir priemonės nebuvo tinkamai paruoštos, visiškai nebuvo išdiskutuotos su visuomene ir šioje srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, nebuvo apsvarstytos ir įvertintos visos galimos pasekmės būtent vaikams, jų realiai patiriamiems išgyvenimams bei ilgalaikėms psichologinėms traumoms.
Akivaizdžiai matydami kaip realiai reforma įgyvendama gyvenime – raginame kuo greičiau stabdyti šią vadinamą „Matuko“ reformą, nes gestapo metodai ir įsigalėjantis institucinis smurtas nėra ir jokiu būdu negali būti teisingu atsakymu ir pavyzdžiu į tai kaip auginti vaikus be smurto. Nuo šio klausimo sprendimo priklauso ar mes ir mūsų vaikai gyvens demokratinėje ar totalitarinėje valstybėje. Todėl kreipiamės į J. E. Prezidentę visus ir kiekvieną Seimo ir Vyriausybės narį, valstybės institucijų darbuotojus – būkite neabejingi, atsakingi ir geranoriški sprendžiant jautrius šeimos klausimus. Kviečiame ne tik „gesinti gaisrus“, dažnai ir ten kur jų net nėra, o pasimokius iš klaidų susėsti ir iš naujo persvarstyti vaiko teisių apsaugos sistemą, taip, kad jinai iš tiesų tarnautų vaikui ir šeimai.
Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas
LTF kreipimasis prasome stabdyti institucini smurta pries seima
Kad tik kuo greiciau pakeistu istatyma nes dabar apsurdas kaskoks
Didziausias smurtas pries vaika yra paemimas is seimos. O sito visiskai nesupranta vaiko teisiu darbuotojai. Tik issiaiskinus, kad gresia pavojus vaiko gyvybei, taikyti sia priemone.
Palilkau kreipimąsi ir galiu atsakingai pasakyti, kad ministerijos pareigūnai nereagavo į išankstinius perspėjimus apie tokios reformos žalą ir sąmoningai nekreipdami dėmesio į pastabas stumia buldozeriu kaltinimais ir baudimais pagrįstą reformą be normalaus pasirengimo, be normalaus eksperimento išbandymo tik keliose savivaldybėse, po to koregavimo pritaikant visoms, nežiūrima ir toliau į žmonių (vaikų ir tėvų) poreikius, nesukuriama reikalinga paslaugų ir šeimai pagalbos auginti savo vaikus , atmetami parengti į poreikius orientuoti šeimų su vaikais vertinimo instrumentai ir rekomenduotos sistemos, o patvirtinami bereikšmiai (paliekantys tarnautojus plačioms interpretacijoms) vertinimo instrumentai. Ar toks veikimas nėra nusikalstamas sąmoningas veikimas prieš Lietuvos vaikus ir šeimas? Tad reiktų ne tik stabdyti tą reformą, bet ir pareikalauti atsakomybės iš tų žmonių, kurie nereagavo į rekomendacijas ir pastabas.
Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip pažeminta, kaip po šio įstatymo priėmimo. Nesuvokiama sveiku protu, kaip Seimas galėjo priimti tokį įstatymą. Ir stebėtinai vieningai. Dvi personos pareikalavo/pasiūlė, visas Seimas pritarė. Ir štai Barnevernet jau veikia – žaloja vaikus, ardo šeimas. Milijonai skirti būtent vaikų žalojimui, bet galimai kažkam tai naudinga. Įdomu, gal dabar atsilieps specialistai dori ir sąžiningi apie tai kokia žala daroma vaikams ir tėvams. Psichologai, teisininkai, gydytojai? Įdomu kas, kur ir kada taip stebėtinai „profesionaliai” paruošė globėjus, kurie auklėtų ir mylėtų geriau už tėvus? Kas paruošė kažkokius „atvejo vadybininkus”, iš kur jie atsirado? O pagaliau ne tiek svarbu. Svarbiausia negalima leisti žaloti vaikų, ardyti šeimų, pažeidinėti Konstituciją. Mano namai mano tvirtovė ir tenepabando kas nors laužtis į mano duris.
Man baisu, kad jau buldozeriu pradedama eiti per šeimas, traiškant jas psichologiškai ,dvasiškai ir fiziškai. Tikrasis genocidas. Noriu papasakoti vieną atvejį, mokykloje bėgo mergaitė ir pertraukos metu nukrito ir pradėjo verkti pasikūkčiodama. Aš priėjau ir paklausiau, ar labai skauda, tiesiog norėjau paguosti. O ši mergaitė man atsakė, man neskauda, bet liks mėlynės ant kojų ir mane atims iš šeimos. Tai ką jau bereikia galvoti, kad net vaikai paniškai bijo nukristi. Baisu. Aš pati vakar buvau svečiuose, ir tik nusiraminau,kai su vaiku grįžau namo,nes visą laiką širdis drebėjo, kad gal kas ateis ir pradės atėminėti vaikus. Baisu susitikti net su tėvais ir pavakaroti,nes ateis ir pasakys baliavojat. Kai mūsų seneliai ir močiutės bijodavo,kad pasibels į langą ir išveš į Sibirą,tai dabar baisu, kad sužlugdys ir vaikus ir tėvus ( kiek artimųjų dar palies),beliks tik psichiatrinė ligoninė.
Dar tokioj įtampoj nesu buvusi.Įdomu,kas būtų,jei paimtų iš gatvės kokį seimo nario vaiką ar anūką.