Kokiame amžiuje pirmą kartą susipažįstame su profesija?
Šis klausimas neturi vieno atsakymo. Galbūt sakysite, kad su profesijomis vaikai susipažįsta dar darželyje, pavyzdžiui, kai policininkai atvyksta pravesti saugaus eismo pamokėlę. Taip, vaikai nuo mažų dienų susitinka su įvairių profesijų atstovais. Medikai, pardavėjai, aptarnavimo specialistai, kirpėjas. Kiek buvimas klientu leidžia susipažinti su profesija? Ne tiek daug. Juk apie aktoriaus darbą spręsti tik iš spektaklyje ar kino filme matyto vaidmens būtų sunku. Kiekvienas atliktas vaidmuo slepia ilgas repeticijas. Tiek daug besirenkančių teisę greičiausiai įsivaizduoja save advokatu teismo posėdžio metu, ką dažnai parodo kino filmai. Realybėje advokatas atstovauja gyvai tik epizodiškai, o daugiausiai laiko dirba su dokumentais prie rašomojo stalo.
Dr, Barbara Moses teigia, kad karjeros pasirinkimui didžiausią įtaką turi vaikystės svajonė apie profesiją, kai tau buvo apie 12 metų ir pirmoji darbinė patirtis.
Jei paklaustume vaiko iki 12 metų amžiaus, kuo būsi užaugęs, išgirsime atsakymą tuoj pat, užtikrintai. Gal tai naivios profesijos suaugusiųjų akimis, kaip policininkas, lakūnas, dainininkė, šokėja, prezidentas ar „youtuberis”. Nežiūrint į naivumą, šios svajonės savyje koduoja motyvaciją karjeroje, padaryti pasaulį geresniu, teisingesniu, apginti silpnuosius ar išgarsėti.
Sustokime ties pirmąja darbine patirtimi. Ji pasako labai daug apie darbo kontekstą. Kiek norime laisvės, atsakomybės ir kontrolės. Daugiau norime dirbti komandoje ar vieni. Geriau jaučiamės dirbdami su žmonėmis ar su daiktais. Labiau patinka aiški konkreti užduotis, kaip konvejeryje, o galbūt labiau žavi kūrybiškas darbas, suteikiantis daug laisvės.
Įstatymai riboja nepilnamečių darbą, gal net per daug saugodami juos. Darbdaviams tenka daugiau atsakomybių įdarbinant nepilnamečius. O mokykla reikalauja rinktis mokomuosius dalykus 10 klasės viduryje. Kaip 16-17 metų amžiaus jaunuoliui pasirinkti profesiją? Rinktis teoriškai, pagal tuos mokomuosius dalykus, kurie geriau sekasi? O gal leisti tėvams nulemti? Juk tėvai parinkdavo būrelius, užklasines veiklas. Ir tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką profesijos pasirinkimui padaro tėvai. Tėvai turi asmeninės patirties, jų socialinis ratas platus, iš arti pažįsta įvairių profesijų atstovų. Galbūt turi savo neišsipildžiusių svajonių, kurias norėtų, kad išpildytų jų vaikai.
O gal paprieštarausite, kad tėvai neturėtų lemti profesijos pasirinkimo? Kaip jaunuoliui būti tikram, kad renkasi profesiją teisingai? Juk sunku rūbą rinktis iš paveikslėlio, nepasimatavus jo. Kaip „pasimatuoti“ profesiją, kai galimybės įsidarbinti yra ribotos?
Paieškokime atsakymų savanorystės veiklose. Savo esme savanorystė yra labai panaši į darbą. Gal tik atlygis nebus toks pats. Savanorystė dar nereiškia, kad atlygio nėra, dažnai jis tėra simbolinis. Nemokamas bilietas į renginį, reklaminiai marškinėliai ar pan. Tačiau be darbinės patirties ir darbą surasti būtų sunku. Atlygis nėra svarbiausias elementas, pirmą kartą susipažįstant su profesija iš arti. Juk įgyta patirtis gali būti neįkainojama. Tad savanorystė puikiai tam tinka.
Ar visada savanorystė leis susipažinti su profesija pakankamai gerai? Panagrinėkime skirtingas savanorystės veiklas, ieškodami, kuri padeda geriau susipažinti su profesijomis.
Savanoriškos veiklos galima ieškoti nevyriausybinėse organizacijose. Nevyriausybinės organizacijos dažniausiai veikia savanorišku principu, kurioje idėjos vedami nariai buriasi ir dirba be atlygio, savanoriškai. Atvira nariams organizacija dar nereiškia, kad ji yra atvira priimti jaunus savanorius, kurie neturi patirties. Jaunas savanoris nebus lygiavertis partneris brandžiam nariui, turinčiam gyvenimiškos bei savanoriavimo patirties.
Apžvelkime kelis savanorio veiklos būdus. Pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudoje savanoriška veikla reikalinga nuolatiniam darbui. Pradžioje naujokus apmokys labiau patyrę savanoriai, supažindins su veiklomis. Kadangi savanorių darbo rankos reikalingos nuolatos, o kartais savanoriai palieka, tai tokios organizacijos pastoviai jų ieško. Karjeros galimybės tokios organizacijos viduje yra ribotos. Atskirais atvejais galima bus tapti kitų savanorių vadovu su šiek tiek didesnėmis atsakomybėmis. Ir natūralu, kad po kurio laiko gali pabosti ir reikės ieškoti kitos organizacijos, kurioje norėsis dar kažką išmokti naujo.
Kita savanoriška veikla, kur nereikia ypatingo pasiruošimo, yra renginiai. Panašiai, kaip ir aprašytu atveju, bus apmokymai prieš renginį ar akciją. Pavyzdžiui, maisto banko akcijos metu daug savanorių vykdys veiklą vienu metu skirtingose vietose. Akcijai pasibaigus, išsiskirstys. Kartais bus galimybė gauti grįžtamąjį ryšį jau po renginio, bet retai pačios veiklos metu. Toks fragmentiškumas riboja tobulėjimo ir karjeros galimybes. Taip iki kito renginio arba kitos organizacijos.
Dar viena veiklos sritis, kurioje savanoriai bus lygiaverčiais, tai jaunimo organizacijos. Dažnai tokios organizacijos yra „suaugusiųjų” organizacijų „kopijos“, pritaikytos jaunimui. Pavyzdžiui, Rotaract yra Rotary organizacijos globoje. Panašias organizacijas jaunimui turi politinės partijos. Savanoriška veikla organizacijos viduje suteikia praktiškai neribotas saviraiškos ir karjeros galimybes, kilti iki prezidento posto. Tačiau jaunimo organizacija apriboja save, nes dauguma veiklų vyksta su panašiais į save jaunuoliais ir ribotai su išore. Todėl lieka „smėlio dėžės” įspūdis.
Apžvelgti veiklos būdai supažindina su darbo pasauliu, tačiau suteikia ribotas savanorio tobulėjimo galimybes.
Ir geriausias tobulėjimo patirtis suteikia mentorystė (kartais vadinama pameistryste). Juk atėjęs į tikrą suaugusio veiklą jaunuolis gauna mentoriaus globą, greitai susipažįsta su tos profesijos veiklomis iš arti. Mentoriaus asmeninis dėmesys padeda greitai įsijungti į veiklą. Pradedant nuo stebėjimo, šešėliavimo, asistavimo iki pasidalintos partnerystės. Mentoriaus dėmesys paliečia ir motyvaciją, įsitraukimą. Mentorius kaip asmuo tampa rolės modeliu, į kurį lygiuodamasis jaunuolis perima ir vertybes.
Aukštosios ar profesinės mokyklos baigimo diplomas dar negarantuoja darbo vietos. Teks įdėti asmeninių pastangų, kad susirasti savo svajonių darbą. Panašiai ir renkantis profesiją, reikia asmeninės iniciatyvos, išbandyti kelias profesijas savanoriaujant ar trumpam įsidarbinus.
Apie autorių. Kęstutis Mikolajūnas yra Lietuvos tėvų forumo tarybos narys, karjeros konsultantas, koučingo specialistas, lektorius.
Susipažinti su rekomendacija nevyriausybinėms organizacijoms apie savanoriavimo modelius galima šiame dokumente: Dėl paauglių užimtumo paslaugų plėtros NVO sektoriuje
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „AŠIS: atstovavimo šeimų interesams stiprinimas“, finansuotą LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Plačiau apie projektą.
