Mokykla naudoja prieš vaikus ir tėvus perteklinę jėgą

Mokykla prieš vaikus ir tėvus naudoja perteklinę jėgą

Atėjo laikas, kad į mokyklas turi ateiti vaikai, jau mokantys rašyti, skaityti, skaičiuoti ir, pagal mokyklos nusistovėjusius įpročius, gebantys: paklusti, tylėti, sėdėti, nesvajoti, nežiopsoti, nežaisti, nejudėti, visada žiūrėti į mokytoją, mokytojui niekada neprieštarauti. Priešingu atveju turės reikalų su vaiko gerovės komisija, kuri ne visada rūpinasi vaiko gerove.

Kalbėti apie problemas verta, nes šis kalbėjimas skatina keistis

Jums pateikiame tikrą istoriją.

Kauno mokyklos administracija pasikviečia į vaiko gerovės komisijos sudėtį policininkę, kuri atlieka „gąsdintojos“ vaidmenį. O nuo gąsdinimų vaikai išmintingesni netampa. Šios vaiko gerovės komisijos tikslas – kuo daugiau pateikti tėvams nusiskundimų dėl jų vaiko. Pasekmė – šeimos atmosfera užnuodyta, įsivyrauja susipriešinimas, neviltis.

Nors švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose teigiama, kad mokykla turėtų padėti šeimai, kad mokytojai turi pedagoginių, psichologinių žinių, todėl gali spręsti kylančius sunkumus, koreguoti mokinių elgesį. Bet pagalba tokia, kad realiai mokykla demonstruoja perteklinę jėgą, policininkė veikia dviejuose vaidmenyse – neva rūpinasi vaiko gerove ir kartu, būdama lojali mokyklai, kurpia administracinio teisės pažeidimo protokolus teismui, dėl tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams (LR ATPK 181 str. 1 d.).

Mes nežinome, kaip jūsų vaiką ugdyti, geriau veskite jį į kitą mokyklą

Mokykla, turėdama visas profesionalų kompetencijas, atvirai tėvams išsako, kad mes nežinome, kaip jūsų vaiką ugdyti, geriau veskite jį į kitą mokyklą. O tėvai, jei nežino, kur vaiką turėtų išsiųsti? Mokykla jokios atsakomybės už tai neprisiima, kad nepasirūpina savo darbo įrankiais padėti vaikams tapti atsakingais piliečiais. Lietuvoje nežinoma, kad bent vienas tėvas į teismą būtų kreipęsis su pretenzija, kad mokiniams įteikiami brandos atestatai, kuriuose nepamatuota branda, o tik žinios.

Šiuo atveju tėvai namuose su šeštos klasės berniuku neturėjo jokių problemų, jiems didelė problema yra autoritarinė mokykla ir jos poveikis vaikui.

Lietuvoje tėvai išdrąsėjo ir į Lietuvos tėvų forumą vis dažniau kreipiasi pagalbos, prašydami padėti apginti jų vaikus nuo mokytojų smurtinio bendravimo, mokinio nuomonės ignoravimo, autoritarinės pedagogikos.

Autoritarinė pedagogika Lietuvoje vis dar klesti, nors nuo 1988 m. turėtų būti praktikuojama tik humanistinė pedagogika. Mokytojų muštras gimdo vaikuose agresiją, vieni vaikai su užspausta agresija nuodija patys save, kiti grąžina agresiją mokytojams ar perkelia vaikams, kiti parsineša į namus.

Lietuvos tėvų forumas įspėja tėvus, jei tokia praktika įsigalės, tai didelė dalis tėvų turės teistumą

Lietuvos tėvų forumą nustebino paskutinis atvejis, kai pilietiški tėvai, atidengę mokyklos neįgalumą, buvo apkaltinti už neva mokyklos atsakomybių vaikui nevykdymą, tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams ir jiems taikoma LR ATPK 181 str. 1 d. Anksčiau, kiek teko girdėti, pagal tokius straipsnius buvo baudžiami girtuokliaujantys tėvai, paliekantys vaikus be priežiūros. Dabar atsiranda nauja praktika.

Lietuvos švietimo sistema yra pastatyta ant keturių kolonų: demokratiškumas, humaniškumas, tautiškumas ir nuolatinis atsinaujinimas. Tik šie principai niekaip nenusileidžia į kai kurių mokyklų kasdienybę. Žinant, kad ir dabar pedagoginiai universitetai mokytojams neįduoda reikalingų žmogotyros, bendravimo, bendradarbiavimo, kolektyvo formavimo įrankių, tai turėtų niekieno nestebinti. Mokytojai dar šeštoje klasėje esantiems vaikams neatranda tinkamų elgesio korekcijos būdų. Mokiniai ateina į mokyklą mokytis ne tik matematikos, rašto, bet ir tinkamų socialinių įgūdžių. Bet socialinių įgūdžių formavimas paliktas savaiminei dinamikai.

Lietuvos tėvų forumo tarybos narė, tarpininkaudama tarp mokyklos, vaiko ir šeimos, jau pradžioje atvejo nagrinėjimo pastebėjo mokyklos perteklinės galios demonstravimą prieš šeštos klasės mokinį ir jo tėvus.

Mokykla vis šaukdavo vaiko gerovės komisijos posėdžius ir siūlydavo išeiti iš mokyklos

Mama mokyklai yra pristačiusi medikų pažymą, kad jos sūnus yra hiperaktyvus vaikas, o, anot humanistinės pedagogikos akademiko Š. Amonašvilio, tokiam vaikui reikia hiperaktyvios pedagogikos. Bet mokykla vis šaukdavo vaiko gerovės komisijos posėdžius ir siūlydavo išeiti iš mokyklos, nes mokinys kelia daug problemų. O kur išeiti? Išvažiuoti iš Lietuvos? Ir koks čia rūpestis vaiko gerove, jei jį siekia išstumti iš savo akiračio?

Mama, atstovaudama vaiką, prašydavo nagrinėti ir mokytojų netinkamą elgesį bei poveikį vaikui. Bet šitoje mokykloje mokytojai visada teisūs. Vaiko gerovės komisijos nariams mama skundėsi, kad mokytojai žemina jos sūnų prieš visą klasę, sakydami, kad jam su galva negerai, kad turi mamytę, kuri neturi ką veikti ir mums elektroniniame dienyne rašo ilgus laiškus. Vienas mokytojas visos klasės akivaizdoje šeštos klasės berniukui pasiūlo,, išrašyti pastabą iš kojos“, o klasiokai skaniai iš to pasijuokė. Mokinys neslėpė, kad mokytojai keikiasi bendraudami su mokiniais.

Vaiko gerovės komisijai mažai rūpi, ką vaikai patiria mokykloje. Svarbu, kad tyliai sėdėtų pamokose, lankytų pamokas, vykdytų mokytojų komandas ir, bet kokia kaina, duotų rezultatą.

Kai vaikas su tėvų žinia nebūdavo mokykloje, tą dieną elektroniniame dienyne vis tiek būdavo įrašomos pastabos, dvejetai

Tėvams paklausus, kodėl įrašyta pastaba ar dvejetas, kai vaiko nebuvo mokykloje, jiems atsakyta: „Žinome, kad buvo nepasiruošęs pamokai, todėl nėjo į mokyklą ir teisėtai parašėme dvejetą“. Anot akademiko Š. Amonašvilio, kiek mokykloje „dvejetukininkų“ mokinių, tiek yra ir „dvejetukininkų“ mokytojų, nes mokiniai neišmoksta, kai mokytojai blogai moko.

Šis šeštokas mokykloje patyrė daug neteisybių, visokių nesėkmių: buvo sudaužyti jo akiniai ir niekas nepasirūpino, kad žala būtų atlyginta, taip pat besistumdant buvo suplėšytas švarkas, klasėje sėdant į suolą buvo patraukta kėdė ir berniukas krisdamas prasiskėlė galvą ir t. t.

Kai berniukas pamokoje užduodavo mokytojams klausimus, atsakymo sulaukdavo: „Tylėk, sėdėk ir netrukdyk pamokos“. Jei vaikas nespėja su pačiais greičiausiais, tai jo problemos, tada jo tėvai turi dirbti mokytojais namuose, samdyti korepetitorius arba dingti iš Lietuvos horizonto.

Mokykla laukia tik paklusnių mokinių

Iš tiesų mokiniai tik mėgdžioja mokytojus ir vadovus. Jie mato, kaip mokykloje tėvai įtraukiami į kovos lauką, tad ir patys pešasi dėl tų pačių dalykų. Jei vaikai matytų tinkamą pavyzdį, o ne veidmainystės mokyklą, šalis turėtų daug kilnių jaunuolių. Kitu atveju, mokymasis, mokyklos lankymas yra tik laiko švaistymas, užnuodijantis vaikų gyvenimus.

Anot M. Lukšienės, M. Montesori, mokykloje vaikai, laiku nesulaukę pagalbos ir dėmesio, kai elgiasi gerai, dažnai pradeda elgtis agresyviai: trukdo mokytojui vesti pamoką, mušasi pertraukų metu, pasidaro nepažangūs…

Kai mokytojai ignoruoja mokinių nuomonę, elgesį ar pradeda kaltinti, moralizuoti, mokiniai ima maištauti, išryškėja neigiami jų charakterio bruožai – egoizmas, nepastovumas, nejautrumas.

Kadangi pagal švietimo įstatymą mokytojai neprisiima teisinės atsakomybės už pedagoginį aklumą, kurtumą ir trumparegiškumą, visų problemų kaltininkai tampa vaikai, tėvai

Vadinamoji vaiko „gerovės“ komisija mamą siunčia vaiką nuvesti pas psichiatrus, neva vaiko psichikoje yra problemų.

Pedagogė, gydytoja Marija Montesori dar 1896 m. įrodė, kad net ir sveiki vaikai dėl pedagoginio kurtumo, aklumo, trumparegiškumo buvo padaromi ligoniais. Ji pati su dideliu atsidavimu dirbo pedagoginį darbą su vaikais, išstumtais į užribį, vadinamaisiais „idiotais“. Ir po poros metų, šie vaikai, nusiųsti į egzaminus su to pat amžiaus vadinamaisiais normaliais vaikais, per egzaminus pasirodė pranašesni už normaliuosius. M. Montesori susirūpinusi svarstė, tai kas gi sutrukdė stipriųjų vaikų protinę pažangą, kad jų protinis pajėgumas teprilygo jos mokytų vaikų pasiekimams. Jos išvadose kalti buvo mokytojai, nesuprantantys vaikų, ir netikę mokymo metodai, kurie nesiderino su vaiko individualumu. Daugelio socialinių, emocinių problemų priežastis yra ta, kad mokytojas veiklus, mokiniai neveiklūs. Ji pastebėjo, kad vaikai privalo nejudėdami sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojų aiškinimo. Kai kūnas yra neveiklus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus.

Šis atvejis parodė, kad praėjus 119 metų po M. Montesori išvadų, mokyklose dar vis lipama ant to paties grėblio

Nenorintys atsinaujinti mokytojai lieka nepajėgūs atrasti tinkamus šios kartos vaikų mokymosi būdus. Pastebėjome, kad šeštoko berniuko mama atliko visas pareigas, pristatė mokyklai psichiatro pažymą, kurioje pateikta išvada, kad vaikas yra hiperaktyvus, viskas su juo gerai, jam jokių vaistų nereikia, tiesiog tokiems vaikams reikia specialaus priėjimo, ugdymo būdo.

Tarpininkaujant Lietuvos tėvų forumo atstovei, direktorė ir socialinė pedagogė įvardino, kad nežino, kaip padėti mokiniui, ir mamos prašė pristatyti iš pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas, kaip su šiuo vaiku dirbti.

Mokyklos personalas nuolat tęsė vaiko sutrikimų ieškojimo operaciją

Mama mokyklai pristatė pedagoginės psichologinės tarnybos pažymą ir ugdymo rekomendacijas, kurios nugulė į stalčių.

Mama klausė, kodėl kai kurie mokytojai prieš vaiką naudoja psichologinį smurtą, tyčiojasi, žemina visos klasės akivaizdoje, sakydami: „Tau su galva negerai, tavo mama raštininkė“, kartais net grasindami: „Kitą pastabą tau parašysiu iš kojos‘‘. Ją nustebino socialinės pedagogės reakcija – ji nebandė sustabdyti netinkamo mokytojų elgesio, bet palaikė tokį elgesį pakomentuodama: „Kitiems vaikams tinka toks mokytojų bendravimo stilius‘‘. Direktorė įsipareigojo asmeniškai globoti šitą berniuką papriekaištavusi mamai, kad ji be reikalo nesikreipė į ją anksčiau, neva ji būtų viską efektyviau sprendusi. Bet praėjus vos dviem mėnesiams po pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) rekomendacijų mokyklai ir direktorės pažadėtos globos, tėvai buvo paduoti į teismą. Per tokį trumpą laiką neįmanoma būtų pasiekti gerų rezultatų net ir labai besistengiant. Mokykla turi visas laisves elgtis su žmogiškaisiais ištekliais nusikalstamai. Tai parodo ir Jonučių mokyklos mokinių sukurtas filmukas:

https://www.youtube.com/watch?v=OH6zKNv4ngw

Veidmainystės mokykla

Lietuvos tėvų forumas, matydamas nenorą bei negebėjimą suvaldyti situacijos vidiniais resursais, raštu mokyklos direktorės prašė nedelsiant pakviesti į apskrito stalo darbo grupę Švietimo ir mokslo ministerijos atstovą, Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus atstovą, psichologą, berniuko mamą ir mus, Lietuvos tėvų forumą.

Nesulaukę atsakymo raštu apie porą mėnesių, raštu kreipėmės į Kauno miesto švietimo skyriaus vedėją A. Bagdoną, kuris, „paspaudęs“ direktorę, mums pranešė, kad direktorė jau labai seniai Lietuvos tėvų forumui yra išsiuntusi atsakymą elektroniniu paštu, ir atsiuntė to rašto kopiją. Bet iš tiesų tai buvo melas, kurį būtų buvę nesunku patikrinti, nes toks raštas niekada elektronine erdve nebuvo išsiųstas.

Nutarėme neįrodinėti, nes manėme, kad pokyčiai dėl berniuko gerovės mokykloje po truputį vyksta. Tikėjomės, kad mokykloje yra taikomos PPT specialistų rekomendacijos. Akibrokštas, kai vieną dieną berniuko tėvus išsikviečia Kauno Dainavos policijos komisariato specialistė, ta pati, kuri ir dalyvaudavo vaiko gerovės komisijos posėdžiuose. Ji apklausia tėvus apie jų sūnaus auklėjimo būdus ir įteikia abiem tėvams šaukimus į teismą su pažeidimo esme. Pateikiamos ir nustatytos aplinkybės, kad jų sūnus mokykloje visus mokslo metus elgėsi įžūliai, nereagavo į pastabas, nuolat įsiveldavo į konfliktus, nesilankė pas psichologę, visus mokslo metus nebuvo pasiruošęs kūno kultūros pamokoms, į mokytojus kreipėsi „tu“.

Berniukas buvo verčiamas eiti pas psichologę, kuri buvo lojali mokyklos personalui, o nei vienas nepedagogiškai besielgiantis mokytojas pas psichologą, direktorės ar vaiko gerovės komisijos nurodymu, nebuvo nukreiptas. Dvigubi standartai.

PPT rekomendacijose ugdymui yra įrašas, kad berniukui reikia alternatyvaus mokymo, švietimo pagalbos teikimo

Nustatyta, kad berniuko socialinis supratingumas yra pakankamas, kad jis tinkamai sprendžia socialines situacijas. Siūloma atkreipti dėmesį, kad nuo hiperaktyvumo berniukui pabosta vieno pobūdžio veikla, silpna yra girdimoji ir regimoji atmintis. Norint gauti geresnių pasiekimų, berniuką reikia skatinti ir palaikyti emociškai.

Direktorė pasakė, kad nėra už ką tą berniuką palaikyti emociškai. Pasimatė nekompetetingumas. Mama kreipėsi į žurnalistus.

Ar mokykla nustatė, koks mokymosi stilius yra būtent šio berniuko?

Dar labai svarbu, kad būtų atpažintas mokinio prigimtinis mokymosi stilius (tai pamėgtas galvojimo, informacijos apdorojimo ir supratimo būdas), kurio mokiniui nesuteikus, ne tik akademiniai rezultatai būna prasti, bet ir elgesys destruktyvus. Švietimo ir mokslo ministerija pateikia net septynis mokymosi stilius:

1. Erdvinis, vizualinis – piešimas, schemų braižymas (mėgsta matyti tai, ką jie mokosi).
2. Asmeninis, vidinis – savo jausmų supratimas, vidinė disciplina.
3. Tarpasmeninis – buvimas komandoje, bendradarbiavimas (klausytojai ir girdintys-kalbantys besimokantieji).
4. Matematinis, loginis – darbas su skaičiais, ryšių tyrinėjimas.
5. Verbalinis, lingvistinis – pristatymas, prasmės perteikimas, debatai.
6. Kūno, kinestezinis – vaidmenų žaidimai (nori pajusti padėtį ar judesį, ko mokosi).
7. Aplinkos, gamtininko – rūpinimasis aplinka, savo veiklos pasekmių supratimas.

Pagal naujausius Paulo Ginniso tyrimų duomenis: 29% mokinių turi regimąją atmintį; 34% mokinių turi girdimąją atmintį; 37% mokinių turi kinestetinę (patiriamąją) atmintį (tai pats lėčiausias įsiminimas, tačiau amžinas, nes kūnas prisimena, ką lietė, jautė, užuodė, kas į jį „įdėta“).

Remiantis PPT išvadomis, berniukas gali būti patiriamosios atminties šalininkas, o negavęs tinkamo mokymosi stiliaus, buvo nustumtas į nesėkmių ruožą, padaromas ligoniu, o tėvai – nuteistaisiais.

Teisme teisėja Larisa Tamulionienė mamai net situacijos paaiškinti neleido, nusprendė, kad jei jau protokolas surašytas, tai ir nuteisti reikia

Panašu į susidorojimą ir perteklinės jėgos demonstravimą. Mama mokyklos veiksmus supranta kaip kerštą už tai, kad ji mokyklos pedagoginį neįgalumą išnešė į viešumą, kreipėsi tarpininkavimo paslaugų į Lietuvos tėvų forumą ir bendravo su žurnalistais.

Atkreipiame dėmesį, kad Policijos pareigūnės funkcijos susidvejino, ji, būdama lojali mokyklos personalui, dalyvaudama vaiko gerovės komisijos posėdžiuose, dar ir paruošė dokumentus teismui. Panašu į suinteresuotų grupių suokalbį.

Kaip tokioje veidmainystės mokykloje vaikai gali išmokti kilnumo?

Direktorė su socialine pedagoge mus tikino, kad kai gaus vaiko aprašą iš psichologinės pedagoginės tarnybos (PPT) su rekomendacijomis, kaip su vaiku dirbti, tuomet jas ir taikys. Bet kai mama pristatė PPT pažymą ir ugdymo rekomendacijas, jos buvo padėtos į stalčių, o su vaiku ir toliau buvo elgiamasi remiantis senais autoritarinės pedagogikos įpročiais. Mokyklai, matyt, svarbiausia, kad gavus tokią pažymą iš PPT į mokyklą įplauktų didesnės mokinio krepšelio lėšos. Vietoj PPT siūlomų rekomendacijų taikymo vaiko gerovei siekti, buvo kurpiama medžiaga, kaip nubausti šeimą, negalinčią „nulipdyti“ mokyklai palankaus vaiko.

Mokslo metų pabaigoje mama sulaukė priekaištų iš socialinės pedagogės, kad retai lankosi mokykloje, nes kitų problematiškų vaikų tėvai lankosi po du kartus per savaitę. Mama paaiškino, kad dirba ir neturi tokių sąlygų lankytis mokykloje. Buvo papriekaištauta, kad jai nerūpi vaikas.

Humanistinės pedagogikos klasikai sako, kad kiekvienas vaikas-žmogus turi ir tamsiąją, ir šviesiąją pusę, tad kuriai skiriame dėmesį, ta ir auga

Iš daugelio nagrinėtų situacijų pastebėjome, kad mokytojai, mokyklų vadovai neturi pakankamų socialinio, emocinio raštingumo įgūdžių, neatranda pakantumo mokinių trūkumams. Kai kurie mokytojai yra kupini baimės, įsitempę, kad nesuvaldys mokinių. Dažniausiai slepia savo nuogąstavimus, baimes ir nemoka atvirai kalbėti apie savo jausmus. Dažnu atveju mokytojai pasirenka griežtą elgesį, agresyvumą. O tai mokinius verčia elgtis taip pat agresyviai.

Emociškai raštingas mokytojas atvirai kalba apie savo lūkesčius, norus, siekius, baimes. Jis elgiasi demokratiškai ir vadovaujasi viengubais standartais.

Levas Tolstojus rašė, kad: „Auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi.“

Būti teisingam ir sąžiningam su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje – vienintelis auklėjimas.

O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip pačiam gyventi lengvabūdiškai, bet daryti „gerą“ įtaką vaikams

Panašiai veikia mūsų medicina – kaip gyventi prieš gamtos dėsnius, bet būti „sveikam“.

Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia visuomenės raidą, bet, deja, pastebėjome, kad tėvai, šeimos greičiau į vaikus įskiepija humaniškumą, demokratiškumą, tautiškumą, o mokyklai svarbu tik akademiniai rodikliai.

Švietimo įstatymas pateikia gana miglotą ugdymo apibrėžimą, kuriame teigiama, kad turi būti sudarytos sąlygos asmeniui plėtoti dvasines galias, bet tiksliai nenusako, kaip tas sąlygas sudaryti. Trūksta aiškumo apie aktyvią pedagogo poziciją, jo misiją įgyvendinant integruotą vertybių mokymą visų dalykų pamokose. Turėtume siekti, kad Švietimo įstatyme būtų įprasminta didesnė atsakomybė asmenims, atsakingiems už savo tautos likimą.

Parengė Lietuvos tėvų forumo tarybos narė

Jolanta Lipkevičienė