Dėl prezidento siūlymų ankstinti mokyklą

Dėl  ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489 2, 7, 8, 9, 24, 33, 36, 47, 67 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO

Pasaulyje žinomas švietimo ekspertas Pasi Sahlbergas sako: „Negalvokite apie dar vieną švietimo reformą. Jūsų mokytojai jau pavargo nuo reformų“.

Tai gali patvirtinti daugelis Lietuvos mokytojų, nes jie per daugiau nei dvidešimt švietimo reformų metų matė tik reformas dėl reformos, kurios daugeliu atveju atnešė daugiau žalos nei naudos.

                      Deja, Prezidentūra imasi dar vienos švietimo reformos dėl reformos – mokymosi pradžios ankstinimo, t.y. siekia penkiamečius susodinti net ir į masinės mokyklos suolus.

                      Tai vyksta prisidengiant skambiais lozungais net Seimo posėdžių salėje, Prezidento vyriausiajai patarėjai J. Karpavičienei šį projektą pristatant Seimo nariams:

„Švietimo įstatymo pataisų tikslas – inicijuoti švietimo pokyčius, kurie turėtų ilgalaikį poveikį ir plėstų bei visokeriopai skatintų kokybišką ankstyvą vaikų ugdymą, didintų jo prieinamumą, vaikams sudarytų lanksčias lygiaverčias starto sąlygas. LR Prezidentas atkreipia dėmesį į tai, kad gerovės valstybės kertinė sudedamoji dalis yra kokybiškas švietimas, tačiau susirūpinimą kelia tai, kad daugelis sisteminių problemų šalyje yra tarsi užkoduotos jau ankstyvame lygmenyje. Tai lemia kelios priežastys, kurios ir paskatino šitą švietimo įstatymo pataisų paketą – 1. Lietuvoje nėra užtikrintas ikimokyklinio ugdymo prieinamumas visiems socialinė riziką patiriantiems vaikams; 2. Nesudaromos galimybės anksčiau pradėti priešmokyklinio ugdymo programą, ir esant poreikiui joje praleisti ilgesnį laiką tam, kad kiekvienas vaikas galėtų tinkamai pasirengti pradiniam ugdymui.“ 

                      Prezidento keliamiems tikslams pasiekti visos šios Švietimo įstatymo pataisos nėra reikalingos.

                      Prezidentūra arba nesupranta, arba meluoja, sakydami, kad „Nesudaromos galimybės anksčiau pradėti priešmokyklinio ugdymo programą“.

Švietimo įstatymo 8 str. 3 d. aiškiai nurodo, kad „…Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne anksčiau, negu vaikui sueina 5 metai.“

Prezidentas atkreipia dėmesį į tai, kad gerovės valstybės kertinė sudedamoji dalis yra kokybiškas švietimas. Būtent, kad pirmiausia ir reikia užtikrinti kokybę bei galimybę tėvams rinktis. Bet nevalia penkiamečius sodinti į suolus ar net juos versti šalti ankstyvą žiemos rytą, laukiant, kol bus pavežėti iki artimiausios mokyklos.

Įstatymo aiškinamajame rašte minimas finansinis palaikymas bei įvardijamos sumos, reikalingos šiam projektui įgyvendinti. Deja nutylima, kad tai sumos reikalingos tik papildomoms grupėms darželiuose įrengti, bet nėra numatytas finansavimas pertvarkyti visos Lietuvos mokyklų erdves, kurias bus būtina pertvarkyti norint kokybiškai įgyvendinti atnaujintas ugdymo programas, kurios bus pritaikytos penkiamečių ugdymui.

Prezidento patarėja mini, kad bus reikalinga „palaipsniui, per keletą metų, parengti ankstyvojo ugdymo sistemą, kurios turinys, ugdymo formos, aplinka būtų pritaikyti jaunesnio amžiaus vaikams, taip pat būtų investuota į pedagogų rengimą“.

Akivaizdžiai matosi, kad nesame pasirengia masiniam penkiamečių įtraukimui į priešmokyklinį ugdymą. Todėl neturime teisės eksperimentuoti su mūsų vaikais, kurie dar nėra pasirengę įsilieti į formalųjį ugdymą ir jaučiasi saugūs darželiuose ugdomi pagal neformalaus ikimokyklinio ugdymo programas.

Penkiamečiai, kurie yra subrendę įsilieti į formalųjį ugdymą, o tokių yra beveik 8 proc., įsilieja be jokių kliūčių. Sakytume, kad net gi jų per daug atsiranda mokyklose, nes dar prieš pora metų, kai juos privalėjo patikrinti Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) specialistai, jų buvo vos nepilni 3 proc.

Nesunku įsivaizduoti kaip nukenčia mokymo(si) kokybė, kai vaikai per anksti patenka į formalųjį ugdymą, juolab jam deramai nepasiruošus.

Tai patvirtina ir Lietuvos psichologų sąjungos ekspertai, komentuodami šią Prezidento iniaciatyvą: „Vaiko brandumo įvertinimu (psichologinė, fizinė, socialinė ir emocinė branda ) galima nustatyti, ar vaikas pakankamai subrendęs ir pasiruošęs mokykliniam ugdymui. Jei vaikas dar nepakankamai subrendęs, tai galimai  pradinės mokyklos trečioje  klasėje vaikas pastebi, kad jam yra per sunku mokytis, jis mokosi itin didelių pastangų dėka, ryškėja jo atsilikimas akademinėje srityje. Dažniausios šito  pasekmės – vaikai užsiskleidžia (emociniai simptomai), tampa agresyvūs (elgesio problemos). Paprastai  rekomenduojama tipinės raidos vaiką leisti su jo amžiaus vaikais ir  tik itin gabiems rekomenduojama paankstinti ugdymą.”

Prezidentūros pasiūlymas yra iš 2 dalių:

– Užtikrinti (padaryti privalomu) darželio lankymą vaikams, augantiems socialinę riziką patiriančiose šeimose.

– Paankstinti priešmokyklinio ir pradinio ugdymo lankymą.

Pritariame rūpesčiui vaikais, augantiems socialinę riziką patiriančiose šeimose, tačiau svarbu skatinti, suteikti galimybę gauti ikimokyklinį ugdymą, o ne priversti. Nėra kriterijų, kaip atskirti šeimas, kuriose augantys vaikai patiria socialinę riziką. Prezidentūra pateikia skaičius iš valstybės kontrolės tyrimo, kad tokių šeimų vaikų buvo apie 1500 (2017 m.). Viso skaičiuota apie 4500, tačiau 2/3 jau lankė darželius, todėl norima įtraukti likusius. Kitaip tariant, įstatymas kuriamas galvojant apie vaikus, augančius socialinę riziką patiriančiose šeimose, kurių skaičiuojama iki 2% (nelankančių darželių 0,5%).  Ar įstatymas yra tai, kas padės įtraukti vaikus? Greičiausiai toms šeimoms reikia kitų socialinių paslaugų. Vadovautis skurdo įstatymu, 2019 m skurdą patyrė 22,7% vaikų iki 18 metų. Jei būtų įstatymu įteisinama prievolė lankyti priešmokyklinę įstaigą, ji būtų diskriminacinė ¼ šeimų atžvilgiu ir yra neadekvati norint įtraukti į švietimą 1500 skurdo aplinkoje augančių vaikų.

Prezidento iniciatyvai ankstinti priešmokyklinį ir pradinį ugdymą trūksta esminio pagrindimo ir kyla daug pagrįstų abejonių bei aiškiai kelia nerimą galimos pasekmės.

Atkreipiame dėmesį, kad pažangiausios savo švietimu šalys, į kurias mes vis bandom kol kas nesėkmingai lygiuotis, nusistačiusios septynerių metų slenkstį į mokyklą – Suomija, Singapūras, Švedija, Pietų Afrika, kai kurios JAV valstijos. Nemažoje pasaulio dalyje šitas slenkstis yra 6 metai su galimybe tėvams nuspręsti pradėti metais vėliau. Kai kurių šalių specialistai jau pradeda kalbėti ir diskutuoti, kad pas juos įvestas per ankstyvas ugdymas dažnai atsisuka kitu lazdos galu. Mes visi žinome, kad Lietuva liūdnai pirmauja savižudybių skaičiumi ir ypatingai jaunų žmonių tarpe. Juk Lietuvoje ir dabar, jau ne vienerius metus yra galimybė pradėti ugdymą anksčiau visiems norintiems. Švietimo įstatymo 8 str. ir dabar numato galimybę vaikus ugdyti nuo 5 metų. Jau yra užaugusi ir visa karta tokių vaikų. Lietuvoje nebuvo atlikti jokie lyginamieji pasiekimų, psichologiniai, fiziologiniai ar dar kokie tyrimai su šia vaikų grupe. Taip pat nežinome, ar privalomas priešmokyklinis, kuris įvestas 2016-2017 metais turėjo įtakos vaikų pasiekimams. Ar mes turime nors kokius realius ir pagrįstus faktine analize duomenis, kad bandome dabar šokti į ten iš kur daug kas jau bando bėgti. Pasaulio vaikų psichiatrijos ir kitų medicinos sričių ekspertai ir mokslininkai sako – kol dar nėra susiformavę tam tikri vaiko fizinio kūno ir psichosomatiniai rodikliai, tol bet koks prievartinis išorinis intelektinis lavinimas, neatitinkantis natūralios vaiko raidos, gali sukelti nepataisomą žalą tiek psichinėje, tiek ir fizinėje vaiko raidoje. Ir liūdniausia, kad tai gali pasireikšti po kelių ar net keliolikos metų.

Konkretūs iššūkiai su kuriais savivaldybės susiduria dabar:

  • Priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų bei švietimo pagalbos specialistų trūkumas,
  • Vaikų pavėžėjimo problema (mažų vaikų vežiojimui pritaikyto transporto trūkumas, lydinčio asmens finansavimas ir kt.),
  • Programų (priešmokyklinio ir pradinio ugdymo), pritaikytų jaunesnio amžiaus vaikams parengimas,
  • Pedagogų pasirengimas ugdyti jaunesnius vaikus,
  • Patalpų trūkumas,
  • Visos dienos mokyklos/ pailgintos grupės organizavimas ir finansavimas,
  • Neigiama piliečių (tėvų) nuostata į prievartinius reikalavimus.
  • Aplinkos nepritaikytos jaunesniems vaikams, kuriems reikia daugiau erdvių, daugiau žaidimų vietoje ankstyvo susodinimo į suolą.
  • Psichologinis aspektas – šiame amžiaus tarpsnyje labai didelis skirtumas 5 ir 6 metai, 6 ir 7 metai. Ar kaip visada siekiant kiekybės nenukentės kokybė ?
  • Neformalus ugdymas, tapdamas privalomu, suprastės dėl šalių santykio pasikeitimo.
  • Neigiama reformų įgyvendinimo patirtis. Įgyvendinat privalomą priešmokyklinį liko 4 ugdymo valandos vietoje anksčiau buvusios visos dienos darželyje. Tėvams tenka primokėti už likusios dienos priežiūrą arba tai yra našta savivaldų biudžetams. Dabar numatytos taip pat tik 4 val. Tėvams pasiimti vaiką vidury dienos, vietoje to, kad jis darželyje būdavo visą dieną yra papildomas rūpestis, kuris atitraukia nuo darbo bei pablogina dabar esamą padėtį.

Prievarta niekada nėra gerovės pagrindas ir nekuria jos, tik laisvas ir sąmoningas pasirinkimas per švietimą ir atsakomybės ugdymą daro iš tiesų realius ir giluminius pokyčius laisvės ir visuotinio gėrio link.

Prezidentūros įvardinamus tikslus galima šiandien pasiekti ir tam nereikia naujų įstatymų. O kokybės siekis prieštarauja siekiant masiškumo bei sukelia daug iššūkių švietimo sistemai, kurie išvardinti aukščiau.

Ankstinimo įgyvendinimo momentu bus dirbtinai sukelta  banga, kai į darželius ir mokyklas ateis papildomai apie 10 tūkst. vaikų arba 30% daugiau, nei įprastai. Prezidentūros siūlyme numatyta ankstinti iki tų metų balandžio 30 d. gimusius vaikus, t.y. realiai paankstinti ugdymą  4 mėn. Tačiau paliekama galimybė ugdymą ankstinti 8 mėn., kai vaikui sukanka 5 metai iki rugsėjo 1 d. Įprastai per metus ateina apie 28 tūkst. vaikų, todėl paankstinus ugdymą 4 mėn., jų tais metais bus 33% daugiau, arti 40 tūkst. Pasirinktinė galimybė ankstinti dar 4 mėn. (iki rugsėjo 1 d. gimusiems penkiamečiams) sukurs papildomą vaikų skaičių, kurį sunku numatyti. Teoriškai mokinių banga dėl ankstinimo gali sudaryti papildomus 67% arba iki 20 tūkst. vaikų. Ir ši banga keliaus per visas švietimo pakopas, kol jaunuoliai pateks į darbo rinką. Visą tą laiką ši paankstinimo sukelta banga generuos didesnį lėšų poreikį, skiriamą švietimui. Tai papildomai 15 mln. eur kasmet per ateinančius 16 metų (10 tūkst. vaikų, kai mokinio krepšelis apie 1500 eur/metams. 16 metų sudaro 3 metai darželyje, 1 – priešmokyklinėje ir 12 – mokykloje). Arba apie 2,4% didesnę sumą kasmet, bendrai skiriamą priešmokykliniam ir viduriniam ugdymui. Čia be pasirengimo ir įgyvendinimo vienkartinių kaštų bei be 9,9 mln. eur., kurie numatyti socialinę riziką patiriančių šeimų vaikams ikimokykliniame ugdyme. Viso 25 mln. eur. kasmet per ateinančius 16 metų.

Prezidentūros siūlymų aiškinamajame rašte minimos pasirengimo ir pastovios reikalingos papildomos lėšos tik per ateinančius 6 metus. Tačiau didesnis lėšų poreikis toliau tebeliks. Taip pat ta banga ateityje pasieks profesines ir aukštąsias mokyklas, kuriose taip pat bus didesnis lėšų poreikis.

Taip pat aiškinamajame rašte numatytos lėšos tik naujų steigiamų grupių ir klasių įrengimui. Tačiau ankstinat ugdymo amžių, reikia pritaikyti ir visas esamas priešmokyklines grupes/klases darželiuose bei pradines mokyklas. Reikalingos papildomos erdvės žaidimams, lovos poilsiui ir t.t. Todėl lėšų poreikis pritaikymui būtų 4 kartus didesnis. Apie 80 mln. priešmokykliniam ugdymui, vietoje numatomų 20,2 mln. eur. Ir apie 30 mln. eur.  pradiniam ugdymui, vietoje numatomų 7,4 mln. eur.

Ankstinimo įgyvendinimas pareikalaus papildomai 500 pedagogų, kurių ir taip labai trūksta ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme šiandien. Praėjus bangai, šie papildomi pedagogai nebebus reikalingi, kai ugdytinių skaičius sugrįš į įprastą ritmą. Taip pat reikės švietimo pagalbos specialistų, visos dienos mokyklos darbuotojų ir kt.

Atsižvelgus į išsakytas abejones, dėl tokios reformos įgyvendinimo motyvų, bei didelių įgyvendinimo uždavinių, kuriuos papildomai užkrautume ir taip „sunkiai važiuojančiai“ švietimo sistemai, prašome stabdyti Prezidentūros siūlymus ankstinti priešmokyklinį ugdymą. Šiandien švietime ir taip daug iššūkių. Neapgalvotas įgyvendinimas „susprogdins“ švietimo sistemą iš vidaus. Negalima ir vėl „numesti“ didžiąją atsakomybės dalį tiesiog pedagogams ant pečių. Tuo pačiu metu planuojamas įgyvendinti įtraukusis ugdymas, kuris savaime yra didžiulis iššūkis švietimo sistemai ir joje dirbantiems pedagogams.

Minkštesnę ugdymo ankstinimo reformą būtų tikslinga įgyvendinti plačiau apsvarsčius su plačia švietimo bendruomene bei peržiūrint visą ugdymo struktūrą. Primename, kad pirminiame ugdymo programų atnaujinimo gairių projekte buvo struktūros pakeitimai, kurių atsisakyta dėl kompleksiškumo. Tik išdiskutavus su švietimo bendruomene, tinkamai pasirengus, verta imtis struktūros reformos, įskaitant ugdymo paankstinimą.

LTF visad siekė ir sieks mūsų vaikų ugdymo kokybės.

NEATIMKIME VAIKŲ IŠ TĖVŲ, O VAIKYSTĖS IŠ VAIKŲ.

Lietuvos tėvų forumo pirmininkas
Darius Trečiakauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.